Lietuvos kūno kultūros akademija

  spausdinti      atgal

1.1. Pirminis pavadinimas, buvę pavadinimai:

Fiziško auklėjimo rūmai

1.2. Dabartinis pavadinimas:

Lietuvos kūno kultūros akademija

1.3. Gatvė ir namo nr.:

Sporto g. 6

1.4. Miestas/miestelis/kaimas ir pašto indeksas:

Kaunas, 44221

1.5. Rajonas:

Kauno apsk., Kauno m.

1.6. Tipas:

administraciniai

1.7. Apsaugos statusas/data/nuoroda:

Saugomas valstybės kultūros paveldo objektas (1992), unikalus objekto kodas 1149
http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=1149&lang=lt
Yra Kauno Ąžuolyno sporto statinių komplekso dalimi, kuris yra saugomas valstybės kultūros paveldo objektas (2007), unikalus objekto kodas 31618
http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=31618&lang=lt

2.1. Pirminė paskirtis:

Fiziško auklėjimo rūmai

2.2. Sukūrimo laikotarpis:


XXa. Ip. (1918-1940)

2.3. Sukūrimo datos: projektas/pastatymas

1931/1934

2.4. Objekto autoriai/gamintojai (architektas, inžinierius, konstruktorius, biuras, įmonė, etc.):

Architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.

2.5. Stilius

Tarptautinio stiliaus modernizmas

2.6. Asmenys ir įvykiai susiję su objektu

Fiziško auklėjimo rūmai, kuriuose 1934–1938 m. veikė Aukštieji kūno kultūros kursai (vėliau pervadinti į Kūno kultūros rūmus), buvo projektuoti kaip „naujas kultūrinio darbo centras“, nes „mūsų laikais tautos kultūringumas yra matuojamas higienos įmonių ir jos supratimo laipsniu“. Tokie teiginiai akivaizdžiai atspindi tarpukario metais vyravusią modernizmo retoriką, pabrėžiant „higienos, oro ir šviesos“ svarbą. Rūmuose planuota ruošti fizinio auklėjimo mokytojus, kariuomenės instruktorius, bei visus kitus „kurie norės įgyti teisės mokyti fiziško auklėjimo dalyką“. Taip pat buvo numatyta glaudžiai bendradarbiauti su Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetu. Tačiau įstaiga turėjo atlikti ne tik funkciniu poreikius, tačiau įgyvendinti ir politinius-reprezentacinius valstybės tikslus. Kaip rašoma to meto spaudoje priėmus „Fiziško auklėjimo rūmų įstatymą“: „Ištisos tautos fiziškas auklėjimas turi būti suprastas ne tik kaip krašto gyvos jėgos lavinimas, bet ir kaip dvasinių, patriotizmo ir valstybingumo jausmų ugdymas.“ 1931 m buvo paruoštos kelios projektų versijos, kurios „fiziško auklėjimo sluoksniuose buvo detaliai svarstomos“, ko pasėkoje, nuspręsta paruošti kitą, „racionalesnį ir kompaktiškesnį“ projektą. Nors pastato statyba baigta 1934 m., tačiau objektas palaipsniui plėstas: 1939 užstatyti antrieji šoninių korpusų aukštai, 1958 m. gale, už salės, pastatytas baseinas (tiesa, pastarasis buvo suprojektuotas dar tarpukariu, kaip atskiras pastatas). Tai pirmasis bendro monumentalus sporto komplekso objektas. 1939 m. netoliese pastatyta sporto halė. Kartu su rūmų statyba sutvarkytas ir stadionas, kuris iki statybos buvo „labai blogoje padėtyje“. Sovietiniais metais atsirado nauji tuomečio Kūno kultūros instituto korpusai, 1979 metais pastatytas brutalistinės stilistikos stadionas.

2.7. Bendras aprašymas (planinė erdvinė struktūra, medžiagos, konstrukcijos, fasadų kompozicija ir apdaila, detalės, interjerai)

Pirmojo etapo statyboje rūmai formuoti iš pagrindinio tūrio, kuriame buvo įrengta didžioji 200 m2 gimnastikos salė („pritaikoma ir teniso žaidimams žiemos metu“), bei nedidelių šoninių korpusų, kurių pirmuose aukštuose buvo įrengtos erdvios vyrų ir moterų persirengimo patalpos su dušais ir kitais patogumais, instruktorių kambariai, greitosios pagalbos ir masažo kambariai, klasės. Taip pat dvi nedidelės sporto salės: mažoji mankštos salė ir fechtavimo salė. Antrame aukšte projektuota įrengti „gydymo ir antropometrijos skyrių su Rentgeno prietaisais ir diametrija, auditoriją su ekranu fiziško lavinimo filmoms demonstruoti, biblioteką ir skaityklą, posėdžių salę, direktoriaus kabinetą, profesoriumą, raštinę, redakciją ir propagandos skyrių, gimnastikos pabūklų sandėlį, solariumą (saulės vonioms terasa).“ Pastarasis elementas vėlgi glaudžiai susijęs su modernistine tradicija maksimaliai išnaudoti saulės šviesą. Kalbant apie architektūrinį sprendimą – į akis krenta simetrija, klasikinei architektūrai būdina fasado ritmika. Bene taikliausiai rūmų architektūrinį sprendimą atspindi paties architekto žodžiai: „Projektuodamas šiuos rūmus, architektas norėjo sujungti vienam pastate du dalykus, dvi formas: klasiką, pirmąjį didį fiziškos kultūros pionierių (Graikiją), su mūsų laikais. Abiejų salių korpusai stengtasi išdirbti pagal klasikinę dvasią, sumodernizuojant tik esminius dalykus, kiek to reikalauja šių dienų architektūra. Iš antros pusės, trobesys stengtasi projektuoti visiškai moderniai“. Vienas iš moderniausių sprendimų – puscilindrio formos sporto salės perdangos su viršutiniu apšvietimu. Kaip vėliau spaudoje mini pats architektas: „ieškota lengvos ir elegantiškos, ir žinoma ugniai atsparios konstrukcijos“. Pasirinkta „nauja gelžbetonio konstrukcija, taip vaidinama „Kreuzekrost“, kuri yra išrasta ir patentuota 1928 m. inž., dr. Stefan Szego“. Kiti statybos elementai tradiciniai – plytų sienos, gelžbetoniniai perdengimai, medinė stogo konstrukcija. Įdomu paminėti, kad objektas savo kompozicija gan artimas kitam V. Landsbergio projektuotam panašios paskirties statiniui – Klaipėdos pedagoginio instituto sporto rūmams (1938), kurie taip pat žemi, horizontalūs, simetriški, puošti istorizmui būdingomis detalėmis.

2.8. Rekonstrukcijos ir pakeitimai (autoriai, datos):

Kol kas nėra duomenų

2.9. Dabartinė paskirtis/panauda:

Lietuvos kūno kultūros akademija

3.1. Bendras įvertinimas (techninė, socialinė, estetinė, istorinė vertė)

Novatoriškas sporto salės gelžbetoninis kevalas su stoglangiu. Pirmasis didelio sporto komplekso vystyto viso XX a. eigoje statinys. Išlikę ir išsaugoti tūrinės-erdvinės kompoziciniai sprendimai, vidaus planinė struktūra ir pastato elementai. Autentiškas, gerai išlikęs objektas atitinkantis saikingo modernizmo architektūros bruožus.

3.2. Dabartinė būklė/autento išlikimas:

Renovuotas išlaikant požymius

3.3. Pagrindiniai šaltiniai ir nuorodos:

1. Landsbergis, Vytautas. Fiziško auklėjimo rūmai // Fiziškas auklėjimas, 1931, Nr. 2, p. 109-119.
2. Fiziško auklėjimo rūmai // Bangos, 1932, Nr 19, p. 563.
3. Fiziško auklėjimo rūmų įstatymą priėmus // Lietuvos aidas, 1932, birželio 11 d, p. 7.
4. Landsbergis V., Milis S. Naujos sistemos gelžbetoninis perdengimas // Technikos apžvalga, 1935, Nr. 1, p. 24-26.
5. Kūno kultūros rūmai. In: Kauno architektūra, sud. Algė Jankevičienė, Vilnius: Mokslas, 1991, p. 285-287.
6. Lietuvos moderno pastatai / sud. Morta Baužienė, Jolita Kančienė. Vilnius: Savastis, 1998, objektas 15.

3.4. Aprašą užpildė/data:

Vaida Petrulis, 2011-06-21

Objekto vieta žemėlapyje:



 atgal   

modernizmas.lt | © Visos teisės saugomos | Dizainas: aexn