Vilniaus gatvė - pėsčiųjų alėja Šiauliuose

  spausdinti      atgal

1.1. Pirminis pavadinimas, buvę pavadinimai:

Vilniaus gatvė - pėsčiųjų alėja Šiauliuose

1.2. Dabartinis pavadinimas:

Vilniaus gatvė - pėsčiųjų alėja Šiauliuose

1.3. Gatvė ir namo nr.:

Vilniaus g.

1.4. Miestas/miestelis/kaimas ir pašto indeksas:

Šiauliai

1.5. Rajonas:

Šiaulių apsk., Šiaulių m.

1.6. Tipas:

urbanistikos

1.7. Apsaugos statusas/data/nuoroda:

nesaugomas

2.1. Pirminė paskirtis:

Pėsčiųjų alėja - bulvaras

2.2. Sukūrimo laikotarpis:


XXa.IIp.(1945-1990)

2.3. Sukūrimo datos: projektas/pastatymas

1974–1986 m.

2.4. Objekto autoriai/gamintojai (architektas, inžinierius, konstruktorius, biuras, įmonė, etc.):

Pirmas etapas: 1974-1984 m. (arch. V. Taujanskienė, diz. V. Puronas), antras etapas: 1984-1986 m. (arch. R. Kačinskas, V. Mazuronis, V. Kačinskas).

2.5. Stilius

Postmodernizmas

2.6. Asmenys ir įvykiai susiję su objektu

Europos miestų humanizavimo procesų kontekste, kai didžiuosiuose miestuose buvo susirūpinta žmogaus vieta automobilių užtvindytose gatvėse, 8 deš. vid. nuspręsta vieną pagrindinių Šiaulių miesto magistralių – Vilniaus gatvę - paversti pėčiųjų zona. Komunalinio ūkio projektavimo instituto Šiaulių skyriui buvo užsakytas Vilniaus gatvės rekonstravimo projektas. Architektūrinę ir planinę projekto dalį kūrė architektė V. Taujanskienė ir inžinierius A. Daukšys, estetinę – miesto vyriausiasis dailininkas Vilius Puronas.

2.7. Bendras aprašymas (planinė erdvinė struktūra, medžiagos, konstrukcijos, fasadų kompozicija ir apdaila, detalės, interjerai)

Vilniaus gatvėje išsaugojus esančius želdinius buvo įrengtas 900 m ilgio pėsčiųjų bulvaras su nedidelėmis aikštėmis, vieninga gatvės danga iš dviejų spalvų ir dydžių plytelių ir originalūs smulkiosios architektūros objektai: poilsio zonos su kilnojamomis betoninėmis vazomis, ąžuoliniai suolai, gazoninės terasos su atraminėmis sienutėmis iš lauko akmenų, medinė pergolė, skulptūrinės reklamos. Suprojektuotas originalus gatvės apšvietimas su kabančiais ir toršeriniais burbulo formos šviestuvais. 1979 m. patvirtinta miesto centro spalvinio apipavidalinimo koncepcija: raudonai-geltonai-baltai pilka spalvinė gama, atitinkanti pagrindinių medžiagų spalvas: raudona – plytos, molis; geltona – smėlis, mediena; balta – kalkės, kreida; pilka – cementas. Šiomis spalvomis dažyti fasadai, langų rėmai, aliuminio pudra perdažytos metalinės fasadų dalys. Pagrindinėje gatvių sankryžoje pastatytas dekoratyvinis simbolinis tūrinis akcentas – bokštas-laikrodis su unikaliu 2,3 m aukščio termometru, kurio viršuje įtaisytas skulptūrinis mechaninis gaidys, plasnojąs ir giedąs motyvą „Lai gimtieji Šiauliai...“ (aut. V. Puronas). Sutvarkyta ir suvienodinta gatvės prekybinė reklama (apipavidalinimo stilius, šriftas, spalviniai indeksai). Vienas originaliausių elementų - plačiai panaudota tapybos ant fasadų technika (parduotuvės „Gamta-medžioklė-žūklė tapybinė reklama (Ričardas Nečajus); mėsos parduotuvės „Kumpis“ reklama (Dalia Rimdžiūtė); vaikiškos avalynės parduotuvės „Top top“ reklama (R. Skačkauskas) ir pan. Vienoje ugniasienėje nutapytas iliuzinis grindinio tęsinys su želdiniais. Prie Rūdės gatvės įrengtas amfiteatras. Dekoratyvinėmis skulptūromis papuošti fontanai: „Pelikanai“ (skulpt. B. Kasperavičienė, 1978), „Motinystė“ (skulpt. A. Toleikis, 1979), Rūdės ir Vilniaus gatvių sankirtoje įrengtas fontanas „Rūdė“ (skulpt. K. Kasperavičius, 1986). Miesto centre sukurtas naujas reiškinys – vieninga, tik Šiauliams būdinga, vizualinės informacijos sistema.

2.8. Rekonstrukcijos ir pakeitimai (autoriai, datos):

2.9. Dabartinė paskirtis/panauda:

naudojamas

3.1. Bendras įvertinimas (techninė, socialinė, estetinė, istorinė vertė)

Estetinė ir socialinė: Pirmasis pėsčiųjų bulvaras Lietuvoje ir SSSR, pirmasis postmodernistinis miesto dizaino (tuo metu vadinta miesto estetine aplinka) sprendimas, originali išraiškos forma - granitavimas ir iliuzinė tapyba ant pastatų fasadų, pradėta naudoti vienu metu Vakarų Europoje ir Šiauliuose. Sukurti saviti "šiaulietiško" miesto dekoro principai.

3.2. Dabartinė būklė/autento išlikimas:

Autentiškas

3.3. Pagrindiniai šaltiniai ir nuorodos:

1. Gertrūda Šumskienė, Vilius Puronas. Pėsčiųjų gatvė Šiauliuose. Statyba ir architektūra, 1978, Nr. 1, p. 4-8.
2. Valentinas Mazūronis. Graži Vilniaus gatvė, kokios Vilniuje nėra. Statyba ir architektūra, 1986, Nr. 9, p. 26-27.
3. Stasys Bulzgis. Šiauliai - mažasis vadovas. Vilnius, 1985, p. 46-53.

3.4. Aprašą užpildė/data:

Marija Drėmaitė / 2012

Objekto vieta žemėlapyje:



 atgal   

modernizmas.lt | © Visos teisės saugomos | Dizainas: aexn